Aplinkybės, kuriomis šiemet pasitikome Velykas, nėra beprecedentės: popiežiai ir vyskupai šimtmečių eigoje jau buvo ėmęsi ypatingų priemonių, kad būtų išvengta užsikrėtimų. Pavyzdžiui, Milane 1576 m. prieš Kalėdas ar 1656 m. Romoje.
Velykas šiemet milijonai krikščionių šventė pavieniui ar atskirtyje. Siekiant užkirsti kelią koronaviruso plitimui, įvairiose šalyse tikintieji negalėjo dalyvauti liturgijoje. Neapsieita be diskusijų ir polemikos šia tema tarp ganytojų skirtingose šalyse, tačiau daug kur pamaldos nevyko. Tačiau šios „izoliuotos“ Velykos nėra pirmosios, tokių iššūkių tikintiesiems būta ir anksčiau.
Pavyzdžiui, per 1656 m. maro epidemiją popiežius Aleksandras VII labai ryžtingai ėmėsi užkirsti kelią užkrato plitimui. Mieste uždraustos procesijos, lankymasis bažnyčiose ir koplyčiose, ypač švenčių dienomis, kurios sutraukia daug žmonių. Buvo įkurta ir lazaretų sistema. Taip siekta griežtai atskirti užsikrėtusiuosius – jie buvo guldomi į specialius jiems skirtus gydymo centrus. Taip siekta griežtai izoliuoti užsikrėtusius, taikant privalomą karantiną visiems, kurie galėjo turėti su jais kontaktų.
Popiežiaus nurodymu buvo paskelbti potvarkiai pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms: nebevyko eucharistinės adoracijos, buvo uždraustos procesijos ir pamokslai aikštėse. Liturgija buvo švenčiama už uždarų durų, skatinama asmeninė malda. Atsižvelgiant į tai, kad ir maro metais romiečiai, nepaisydami draudimų, toliau ėjo į bažnyčią (Santa Maria in Portico), kurioje laikytas Švč. Mergelės Marijos, nuo maro miestą saugančios globėjos, paveikslas, buvo nutarta uždaryti bažnyčią ir visą link jos vedusią gatvę, kad būtų išvengta minių antplūdžio. Taip septynioliktajame amžiuje Roma saugojosi nuo maro.
O šimtmetį prieš tai, 1576 m., nuo maro kentėjo Milanas. Miesto gubernatorius buvo įvedęs griežtus apribojimus piligrimystėms. Milano arkivyskupas šv. Karolis Boromiejus ragino kunigus padėti ligoniams, pats pirmasis rodydamas pavyzdį. Žinodamas užsikrėtimo pavojų, jis laikėsi atstumo, dažnai keisdavo rūbus ir skalbdavo juos verdančiame vandenyje, o kiekvieną paliestą daiktą valydavo ugnimi ar acte išmirkyta kempine, kurią nešiojosi su savimi. Išeidamas į Milano gatves, vargšų išmaldai skirtas monetas jis nešdavosi stiklainyje su actu.
Šv. Karolis Boromiejus iškėlė visuotino karantino pasiūlymą – kad visi žmonės užsidarytų namuose keturiasdešimčiai dienų. Taip 1576 m. spalio 15 d. tribunolas, priėmęs kardinolo siūlymą, paskelbė visuotinį karantiną visiems Milano gyventojams. Spalio 18 d. kardinolas išplatino nurodymą dvasininkams likti namuose, atleisdamas nuo šio nurodymo laikymosi tik kunigus ir vienuolius, kurie teikia dvasinę ir materialinę pagalbą gyventojams.
Karantino metu milaniečiai negalėjo nei eiti į bažnyčias melstis, nei dalyvauti Mišiose. Šv. Karolis Boromiejus pasirūpino, kad gatvių sankryžose būtų pastatyti kryžiai ir altorėliai, kur būtų aukojamos Mišios. Jose miesto gyventojai galėdavo dalyvauti iš toli, žvelgdami pro langus. Gruodžio mėnesio viduryje epidemija sulėtėjo, tačiau, nepaisant situacijos pagerėjimo, valdžios institucijos nusprendė pratęsti karantiną. Šis izoliacijos pratęsimas įvyko kardinolui sutikus, nors šv. Karolis Boromiejus ir apgailestavo, kad „žmonės negalėjo eiti į bažnyčias, net per Kalėdų iškilmes“. (DŽ / VaticanNews)
